True story

- Where are you from?

- Lithuania.

- Nice.

- Do you know this country?

- No.

- Where are you from?

- Lithuania.

- ...THE FUCK!!!???

- Where are you from?

- Lithuania.

- Slovenia. Nice.

- Where are you from?

- Lithuania.

- OH, Latvia.

- Where are you from?

- Lithuania.

- &*%(#!!?

- Litauen / Litva.

- YES, Litauen! I know. Wtf is [lifjueinija]?

- Where are you from?

- Lithuania.

- Are you sure they call your country in English like that?

- Where are you from?

- Lithuania.

- RUSSIA!

Eat, sleep, study, RIDE, repeat

Kaip ir žadėjau, toliau tęsiu pasakojimą apie dviračius ir dviračių kultūrą Olandijoje – Groningene. Čia be dviračio tu esi niekas. Net 57 procentus viso transporto Groningene sudaro dviračiai. Tiesą sakant, jau atpratau nuo vaikščiojimo, maždaug  4 – 5 valandas per dieną praleidžiu ant savo gazelės – važiuoju į universitetą, į miestą, pas draugus, į klubus ir iš jų (TAIP, jau kritau kartą), arba tiesiog važinėjuos po apylinkes, nes vis skundžiausi, kad Vilniuje šią vasarą nė karto nebuvau prasilėkus. Ir nesvarbu koks oras! O Olandijoje rudenį jis siaubingas. Pastovūs lietūs kartu su šaltu vėju, kurio greitis žiemą gali pasiekti 65 km / h, nors dabar dar kartais pasidžiaugam saulėtom šiltom dienom. Kartą paklausiau savo mentorės, ką apsivilkti,  kad nepermirkti kiauriai ir gal ji žino, kur galima įsigyti gerą lietpaltį / waterproof striukę. Atsakymas buvo labai įdomus – olandams visiškai nesvarbu, kad sušlaps, jie į tai tiesiog nekreipia dėmesio - todėl „kas tas lietpaltis?“ Vis dėlto Marina su Claire nusipirko tokias striukes už 80 eurų (čia dar su 50 procentų nuolaida). Truputį nukrypau nuo pagrindinės temos, tad pasakoju toliau. Dviračių kamščiai dviračių susidūrimai su kitais dviračiais / automobiliais / žmonėmis, klausimas „kur pasistatyti dviratį?“ arba „kur mano dviratis?“ (mano ESN Guide yra pametęs tris dviračius, nes po audringų vakarėlių niekaip neprisimindavo, kur prisiparkavo) - tai taip būdinga šiai šaliai. Bet užtai DVIRAČIAMS PIRMENYBĖ! Daugelis kelių yra specialiai pritaikyti važiavimui jais – minkšta danga, šviesoforai, ženklai. Tave visada praleis žmonės ir automobiliai, tik svarbu nepamiršti rankomis rodyti posūkius ir nežioplinėti, tvarkingai rakintis dviračius prie ko nors, o ne paprastai surakinti ratą su rėmu, kas yra populiaru tarp olandų, todėl dviračiai ir yra masiškai išvogiami. Mes su Kotryna irgi šiek tiek nusikalstame, nes kai nerandame vietos, surakiname abu dviračius ir paliekame. Džiaugiuos, kad kol kas viskas baigėsi laimingai po tokių eksperimentų. Šaukiu jums - PUT THE FUN BETWEEN YOUR LEGS!

Upė yra valoma kartą į metus ir štai kokie turtai ten randami.

 Taip su Kotryna rakiname savo dviračius.

Sekmadienio vakaras. Alkoholį galima gerti viešose vietose.

Dviračių takas.

Ženklas rodantis, kad dviračių eismas draudžiamas, du kartus esu gavus velnių, kad važiavau nepaisydama ženklo.

My second car is a bike

Ar žinote eilutę - Angry Nigga Stole My Bike? Olandijoje ji iš tiesų įgauna prasmę. Daugiausia, kiek supratau, čia, Groningene, dviračius vagia juodaodžiai arba į narkotikus įjunkę jaunuoliai, vėliau šie dviračiai yra parduodami tokiems kaip mes, žymiai pigiau negu parduotuvėse (mažiausia kaina parduotuvėje yra 150 eurų). Žinoma, įsigyti dviratį galima ir kitur, pavyzdžiui, turguose arba iš policijos (aukcionai vyksta du kartus per mėnesį, pardavinėjami yra konfiskuoti arba gatvėje rasti besivoliojantys dviračiai), kur savąjį su Kotryna ir kambarioke Marina (ji iš Bulgarijos) pirkomės. Kėlėmės mes dėl to 5 ryto ir tikrai tikėjom, kad būsime pirmos eilėje, nes „nieks neis, juk šalta“. Deja, klydome. 5.30 ir 200 žmonių laukiančių priešais mus, 2 valandas stovėjome eilėje šaltyje, kol gavome savo bilietukus su numeriais (mano buvo 197). Pusę devynių ryto prasidėjo aukcionas: į vidų buvo įleidžiami maždaug 20 žmonių, kurie iš krūvos dviračių turėjo išsirinkti sau patinkantį ir tinkantį. Pripažinsiu, mes šiek tiek bijojome, kad turėdamos keliasdešimt minučių nesugebėsime rasti normalų dviratį - nebrangų, tinkamo savo ūgiui (Marina juokavo, kad man reikia vaikiško dviračio), su veikiančiomis priekinėmis ir galinėmis lempomis (tai yra privaloma, antraip gali gauti apie 40 eurų baudą). Nepasakosiu kaip viskas vyko viduje, IT WAS HORRIBLE HORRIBLE EXPERIENCE, bet mums pavyko. Džiaugiuosi savo Gazelle (garsiausias ir geriausias dviračių brand‘as Olandijoje - http://en.wikipedia.org/wiki/Gazelle_(bicycle)) dviratuku už 60 eurų ( + grandinė 10 eurų), kuris turi normalius stabdžius, o ne tokius, kai stabdyti reikia sukant pedalus atbulai, ir bėgių perjungimo sistemą, kuri aišku nėra būtina šalyje, kur vien lygumos. Kitame įraše pratęsiu pasakojimą apie dviračius Olandijoje ir kaip mums sekasi perprasti važiavimo jais subtilybes. 

Mano Trendy Gazelle.

Spyna - lock.

Čia laikome savo dviračius.

7.30 ir didžiulė eilė. 

Destination: Groningen

Priešpaskutinė 2011 metų vasaros diena ir žadintuvas nuskambėjęs 8 valandą ryto – išvažiuoju iš Lietuvos. Iki Olandijos 1700 kilometrų, prieš akis laukia daugiau negu para važiavimo mikroautobusiuku su dar 8 žmonėmis. Džiaugiuos bent tuo, kad važiuoju ne viena, o su Kotryna, savu žmogumi. Dabar, kai rašau šį įrašą, pagalvoju, jog šaunu, kad esame čia dviese. Ne dėl to, kad yra lengviau, o dėl to, kad gražiausias ir geriausias akimirkas patiriame kartu, ir tai mus tik vienija. Abi kalbėjom, kad kažkada juk grįšim Lietuvą ir, galbūt, grįšim parsivežusios tvirtą draugystę. Į Olandiją, o tiksliau į Groningeną (tai saugiausias miestas Olandijoje!), kur JAU studijuojame, atvykome aplankiusios kelis didesnius Europos miestus: mano mylimąjį Berlyną, uostamiestį Roterdamą, Olandijos sostinę Amsterdamą. Mikroautobusiuko kolektyvas iš pradžių pasirodė ganėtinai baugus – dvi merginos ir 6 vyrai, atitinkamais veidais važiuoti į Vokietiją ir Olandiją banditaut, bet vėliau Egidijus, vairuotojas, papasakojo įvairių nemalonių kelionės istorijų, tai supratom, kad mums dar VISAI pasisekė. Jau praėjo daugiau negu savaitė, kai gyvenu Olandijoje, su dar 50 000 studentų iš viso pasaulio, o šį blog‘ą rašau sau ir Jums, nes noriu nepamiršti dalykų, kurie man pasirodė įdomūs ir įsimintini bei pasidalinti įspūdžiais iš gyvenimo Olandijoje. Nepažadu labai išsiplėsti, nes studijos tuoj griebs už kaklo (supratau, kad čia mokytis bus sunkiau negu gimtajame VU), bet vis pora žodžių iš manęs.