Priešpaskutinė 2011 metų vasaros diena ir žadintuvas nuskambėjęs 8 valandą ryto – išvažiuoju iš Lietuvos. Iki Olandijos 1700 kilometrų, prieš akis laukia daugiau negu para važiavimo mikroautobusiuku su dar 8 žmonėmis. Džiaugiuos bent tuo, kad važiuoju ne viena, o su Kotryna, savu žmogumi. Dabar, kai rašau šį įrašą, pagalvoju, jog šaunu, kad esame čia dviese. Ne dėl to, kad yra lengviau, o dėl to, kad gražiausias ir geriausias akimirkas patiriame kartu, ir tai mus tik vienija. Abi kalbėjom, kad kažkada juk grįšim Lietuvą ir, galbūt, grįšim parsivežusios tvirtą draugystę. Į Olandiją, o tiksliau į Groningeną (tai saugiausias miestas Olandijoje!), kur JAU studijuojame, atvykome aplankiusios kelis didesnius Europos miestus: mano mylimąjį Berlyną, uostamiestį Roterdamą, Olandijos sostinę Amsterdamą. Mikroautobusiuko kolektyvas iš pradžių pasirodė ganėtinai baugus – dvi merginos ir 6 vyrai, atitinkamais veidais važiuoti į Vokietiją ir Olandiją banditaut, bet vėliau Egidijus, vairuotojas, papasakojo įvairių nemalonių kelionės istorijų, tai supratom, kad mums dar VISAI pasisekė. Jau praėjo daugiau negu savaitė, kai gyvenu Olandijoje, su dar 50 000 studentų iš viso pasaulio, o šį blog‘ą rašau sau ir Jums, nes noriu nepamiršti dalykų, kurie man pasirodė įdomūs ir įsimintini bei pasidalinti įspūdžiais iš gyvenimo Olandijoje. Nepažadu labai išsiplėsti, nes studijos tuoj griebs už kaklo (supratau, kad čia mokytis bus sunkiau negu gimtajame VU), bet vis pora žodžių iš manęs.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą