Didieji Olandijos prekybos centrai gelbėja vargšus international studentus, pardavinėdami dienos bilietus (daagkart) už ganėtinai prieinamą kainą, su kuriais traukiniu gali aplankyti kokį nors miestą arba net kelis iš karto už maždaug 40 litų. Šį kartą aš keliavau į Utrechtą - 175 km, 3 valandos kelio, puikus kelionės draugas, saulėta diena (!!!). Prieš kelione su Iiro atlikome namų darbus ir šiek tiek pasidomėjome kuo gi garsus Utrechtas, ką verta pamatyti, į kelionės planą mes neįtraukėme muziejų, kadangi turėjome apie 5 valandas šiame mieste. Utrechtas yra ketvirtas miestas pagal dydį bei Nyderlandų religinis centras. Utrechtas LABAI didžiuojasi savo universitetu, kuris yra didžiausias Olandijoje ir vertinamas visoje Europoje, beje kiek skaičiau mokytis yra tikrai labai sunku, o teisės studijos, kaip ir priklauso, yra bene sudėtingiausios. Pats miestas man patiko labiausiai iš visų, kuriuos tik esu aplankiusi Nyderlanduose. Vos tik išlipus iš traukinio, atsiduri milžiniškame shopping mall, kur sekdamas rodykles ir nurodymus per 5 minutes pasieki miesto centrą, o tiksliau parduotuvių gatvę. Kadangi atvykome šeštadienį, miestas buvo pilnas žmonių. Kas Utrechte kitaip? Na visų pirma tie olandiški - utrechtietiški kanalai visiškai skirtingi - tu gali laiptukais nusileisti prie vandens, visa architektūra sukuria erdvės pojūtį, miestas neperspaustas, nėra tiek daug tos raudonos plytų spalvos kaip kitur ir begalės mažų parduotuvyčių, kuriuos prekiauja kuo tik nori. Užėjome į second hand'ą ir patikėkit kokie stilingi žmonės ten lankosi, vis dėlto kainos yra tikrai nemažos, todėl nepirkome nieko, užėjome į komiksų parduotuvę, pirmą sykį tokioje buvau, užėjome į sendaikčių parduotuvę, kur labai daug sovietinės atributikos radome, užėjome į vieną dizaino parduotuvę, kuri prekiauja mano mėgstamiausio suomiško brand'o gaminiais marimekko (beje, gavau ir dovanų netikėtai kai ką iš šios parduotuvės), galiausiai užėjome į parduotuvę, kuri prekiauja alumi iš viso pasaulio ir Iiro VĖL išleido krūvas pinigų dar neragautiems skoniams. Po miestą klaidžiojome be žemėlapio, bet vis kažkur pasukus, atrasdavome naujų dalykų. Deja, labai nesikoncentravome ties istoriniais pastatais, paminklais, daugiau stebėjome žmones, didžiulius langus, Kalėdines šviesas, kurios vakarop apšvietė visą miestą. Mane nustebino tai, kad miestas kvepia kaip ir Groningenas, ir kvepia skaniai. Namo grįžome pergrustu traukiniu ir alkani, tačiau kaip visada sutikome mumis susidomėjusių žmonių (kai esi international studentas, tave visada pakalabins, pagelbės). Šįkar tai buvo pagyvenusi pora iš Assen'o, nusiteikusi labai linksmai. Vyriškis angliškai temokėjo kelis žodžius, tačiau vistiek bandė užmegzti su mumis pokalbį ir vis draugiškai pašiepdavo savo žmoną (vokiečių kalbos žinios šiek tiek praverčia), kad toji išgėrė perdaug vyno, galiausiai moteris šiek tiek laužyta anglų kalba pasidomėjo iš kur mes ir vos tik Iiro pasakė, kad jis iš Suomijos, ji smagiai nusipurtė ir prisiminė Ispaniją, haha. Groningene lijo, savo dviračius radome vietoje, šlapiom sėdynėm. Tąnakt užmigau su noru grįžti mokytis į Utrechtą.
Šv. Martyno Katedros dalis ir 112 metrų aukščio bokštas.
Komiksų parduotuvė.
Iš suomių kalbos išvertus Aurinko yra saulė.
Nusileidi nuo laiptų ir gali keliauti per visą miestą palei upę.
Vieno nuosavo verslo (parduotuvės) "stendukas".
Marimekko gaminiai. Daugiau: http://www.marimekko.com/ ir http://www.emma-b.nl/.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą